top of page

Slėpinių sodas

Yra vietų, kurios visada buvo, yra ir bus. Apie šias paslaptingas vietas daugelis kalbėjo, daug legendų, pasakų ir mitų sukūrė, tačiau mažai kas savosiomis akimis matė. O tas, kas matė, kerintį jų grožį troško pasisavinti ir parsinešęs namo, kitiems parodyti. Bergždžiai, nes šios vietos amžinajame virsme esti, visada kitokios, niekada tos pačios. Ir tam, kad būtų galima jomis grožėtis ir jose gyventi, kiekvienas turi leistis į kelionę be palydos, sutikti dalyvauti nuolat kintančiame sprunkančios akimirkos žaidime, tapti viso šio verpeto akimi iš savo nejudančio centro stebinčia besiskleidžiantį didįjį grožį. Tik įveikęs troškimą užkariauti ir pasisavinti šias teritorijas, tik tada gali į jas įžengti. O įžengęs suprasti, kad niekada išties ir nebuvai tų vietų palikęs.

 

 

2013 metais  apsigyvenau viduramžių dvasia alsuojančiame San Džiminjano miestelyje, stūksančiame pačioje Toskanos širdyje, tarp kiparisais ir alyvmedžių giraitėmis nusėtų kalvų, tarp nostalgiškos ir idealizuotos praėjusių laikų atminties, paprastos vietinių gyventojų kasdienybės ir moderniosios kultūros fragmentų.

Didelį įspūdį paliko Bartolo di Fredi freskų (1367) grožis Koledžiata bazilikoje. Įkvėpta scenų, įliustruojančių Pradžios knygą, 2015-aisiais ėmiausi kurti nedidelio formato darbų seriją, apmąstydama ir išjausdama paslaptingos ir paslėptos vietos idėją. Vietos, sudarytos iš belaikės ir beerdvės medžiagos, kurią galime atrasti kažkur visatoje, tačiau pirmiausia, atradę ją savyje.

 

 

SKAFARU

Viktorija

bottom of page